Kai tik pradedu kalbėti apie orus Lietuvoje, man visada kyla tam tikras dvilypis jausmas: viena vertus, čia turime keturis skirtingus metų laikus, o tai – tikra retenybė pasaulyje; kita vertus, būkime atviri, dažnas iš mūsų turbūt bent kartą žiemą murmėjo panosėje: „Na ir kodėl vėl tas šlapdribos lietus?“ Mūsų orai – nepaprastai dinamiški, ir tas dinamiškumas neretai sukelia lengvą frustraciją.
Pradėkime nuo žiemos: ji, tikriausiai, pati neprognozuojamiausia. Vieną savaitę temperatūra gali nukristi iki -20 °C, o po kelių dienų jau lyja lietus ir sniegas virsta kokia nors keista rusva koše. Šitas permainingumas kasmet sukelia iššūkį ne tik mūsų garderobui, bet ir psichikai. Iš tiesų, man taip pat buvo sunku susitaikyti su faktu, kad žiema retai būna tokia „daili“ ir pastovi, kaip ją galime įsivaizduoti iš atvirukų su snieguotais kalnų peizažais. Mūsų atveju – tai dažniausiai permainingas dangus ir nuolat kintanti orų nuotaika.
Pavasaris Lietuvoje – tarsi lėta, dažnai įnoringa pabudimo ceremonija. Mums visiems norisi daugiau saulės, šilumos ir, žinoma, žalumos. Tačiau realybė tokia, kad dažną kovą ar balandį giedrą dieną vis dar supina kokia nors netikėta kruša ar šlapias sniegas. Kita vertus, kai tik sulaukiame pirmųjų šiltų dienų, visa aplinka pradeda sprogti spalvomis: sodri žaluma, paukščių giesmės ir kvepiantys žiedai sukuria įspūdį, kad už kampo jau laukia tikra vasara. Šioje orų loterijoje pavasaris ypač laimi už tai, kad jis, nepaisant staigių temperatūrų šuolių, atneša viltį ir energiją.
Vasara – bene ryškiausias mūsų metų laikas. Nors Lietuva negarsėja tropiniais karščiais, pastaraisiais metais mes vis dažniau sulaukiame tokių dienų, kai temperatūra perkopia ir 30 °C. Aišku, tai nėra Tailandas ar Ispanija, tačiau šiokią tokią kaitrą pajusti tenka. Tiesa, vasara Lietuvoje dažnai primena loteriją: vieną savaitę gali mėgautis puikiu oru prie ežero, o kitą – tave nuolat drebins trumpos, bet staigios liūtys. Nepaisant to, tie ilgi, šviesūs vakarai, kada gali ramiai sėdėti terasoje su arbatos puodeliu arba, būkime atviri, su šaltu alumi, suteikia tikrą atostogų pojūtį, net jei vis dar esi savo gimtajame mieste.
Ruduo, mano manymu, – poetiškiausias metų laikas. Jis tarsi atsisveikinimas su vasara ir pasiruošimas žiemai. Spalvoti medžių lapai, mažėjanti dienos šviesa ir ta ypatinga melancholiška atmosfera skatina mąstyti apie laiko tėkmę. Bet lietūs ir vėsūs vėjai gali tapti gana varginantys. Dažnai susimąstau, kaip būtų smagu, jei ruduo išlaikytų savo auksines savaites kiek ilgiau, o ne taip greitai virstų pilku, drėgnu laikotarpiu, kai nosis vėl šąla ir tenka traukti paltą iš spintos.
Galų gale, orai Lietuvoje – kaip besikeičiantis spektaklis, kuriame nuoširdžiai dalyvaujame visi. Jie vieną dieną dovanoja džiaugsmą, kitą – lengvą nusivylimą. Tačiau tas įvairumas skatina mus labiau vertinti mažus gerus momentus, pasimėgauti pro langą matomu saulės blyksniu ar skambančiu lietaus lašų orkestru. Nors kartais norisi stabilumo, gyventi Lietuvoje – tai pripažinti, kad orai čia kaip tikras gyvas pokalbis: pilni staigmenų, kartais varginantys, tačiau visada nepamirštami.