Lietuvoje kiekvienas vairuotojas, kasdien sėdantis prie automobilio vairo, puikiai žino: mūsų keliai – lyg nesibaigiantis išbandymas nervams, kantrybei ir automobilių važiuoklėms. Daugelis savęs klausia – kodėl taip yra? Ar mes tiesiog nemokame statyti kelių? O gal bėda slypi kitur, gilesniuose sisteminiuose trūkumuose, kurie neleidžia mums sukurti tvirto, patikimo ir ilgalaikio kelių tinklo. Kaip automobilių ekspertas, ilgą laiką stebėjęs mūsų šalies kelių tiesimo, jų renovacijos bei priežiūros procesus, drąsiai sakau: problema didesnė, nei mums atrodo.
Pirmiausia, grįžkime į praeitį. Senovėje keliai buvo tiesiami naudojant daug paprastesnes, bet paradoksaliai ilgaamžiškesnes technologijas. Pavyzdžiui, romėnai tūkstančius metų atgal klodavo akmenis, statydavo gruntinius, bet gerai sutankintus kelius, kurie išsilaikė 2000 metų. Jie neturėjo modernios technikos, bet žinojo, kaip svarbu kruopščiai paruošti pagrindą, padaryti tinkamą drenažą ir pasirūpinti, kad kelias atlaikytų laiką bei apkrovą. Šiandien Lietuvoje turime pažangiausias mašinas, mokslinius tyrimus, inžinerijos pasiekimus, tačiau kodėl mūsų keliai po vieno ar dviejų žiemos sezonų ima skilinėti, byrėti?
Viena iš priežasčių – prastos kokybės medžiagos. Čia susiduriame su liūdna realybe: viešuosiuose pirkimuose neretai laimi pigiausias pasiūlymas. Kas iš to, kad projektas ant popieriaus atrodo puikiai, jei realiame gyvenime taupoma ant kiekvieno sluoksnio asfalto, ant kiekvieno gramo bitumo, ant tinkamo drenažo sistemų įrengimo? Rezultatas – kelias, kuris tik atrodo gražiai atidarymo dieną, bet po pirmų šalčių tampa lopų lopinėliu. Ar mes nemokame jų statyti? Greičiausiai mokame, tačiau tam neskiriama pakankamai lėšų, dėmesio, politinės valios ir griežtos kontrolės.
Kitas opius klausimas – nuolatiniai remontai. Kodėl vos prieš metus sutvarkyta atkarpa vėl išrausiama ir tvarkoma iš naujo? Atrodo, kad remontai tapo nuolatine Lietuvos kelių dalimi. Tai ne tik gadina vairuotojų nervus, bet ir eikvoja valstybės bei Europos Sąjungos lėšas, skirtas infrastruktūrai. Čia slypi blogai prižiūrimo konkurso, atsakomybės stokos, korupcijos ar bent jau elementaraus neūkiškumo pėdsakai. Rangovai, žinodami, kad vis tiek turės darbo ateityje, galbūt sąmoningai nesiekia idealaus rezultato, nes būtent nekokybiškai atliktas darbas garantuoja, kad po metų, kitų vėl galės grįžti prie to paties kelio, gauti papildomų užsakymų. Tai – lyg nesibaigiantis užburtas ratas.
Svarbu paminėti ir mūsų klimato ypatumus. Taip, Lietuva turi keturis metų laikus, o žiemos metu nuolat vyksta „šaldymo ir atitirpinimo“ ciklai. Tačiau ar tai tikrai pakankama priežastis pateisinti duobes ir nelygumus? Šiaurės šalys, tokios kaip Suomija ar Norvegija, patiria dar ekstremalesnes sąlygas, tačiau jų keliai – puikios būklės. Tai reiškia, kad problema slypi ne gamtoje, o žmonėse, atsakinguose už kelių planavimą, statybą ir priežiūrą.
Skaudžiausia, kad kenčiame ne tik dėl nepatogumo vairuoti – kenčia automobilių pakabos, didėja išlaidos remontui, kyla avarijų rizika. Vairuotojai jau pavargę klausytis tuščių pažadų ir matyti, kaip vos nutiesus naują dangą, po pusmečio ji vėl pasidengia duobėmis. Ar nemokame statyti kelių? Galbūt mokame, bet kol viešuosiuose pirkimuose nugalės pigiausias, o ne kokybiškiausias, kol nebus griežtos priežiūros ir atsakomybės, tol mūsų keliai bus tokie, kokie yra dabar – apverktinos būklės lopinėliai, kuriuos tenka taisyti ir taisyti.